Išrinktieji

Šis projektas, tai – dailininkų psichologinių portretų, sujungtų į segmentus alegorinė dėlionė (puzzle), jų sukurtų paveikslų reali dėlionė bei viską fiksuojantis ir intrigą atskleidžiantis katalogas. Paroda -  mano subjektyvi „Išrinktųjų“ metaforos (Visi pašauktieji, bet ne visi išrinktieji) interpretacija.

Kaip aš medžiojau savo išrinktuosius?

Pažintinis edukacinis projektas – tai mano ilgalaikių stebėjimų (pro objektyvą) ir pastebėjimų rezultatas. Fotografuoju dailininkus viešumoje kasdienėse įprastose situacijose, dirbtuvėse, pleneruose, renginiuose ir iškilmėse.

Vizualųjį meną  Lietuvoje kuria tūkstančiai žmonių. Norint juos visus pristatyti reikėtų milžiniškos sienos. Jie būtų lyg mažyčiai, vos įžiūrimi pikseliai mūsų šalies meno žemėlapyje. Projektui – parodai, dėlionėms ir katalogui išrinkau apčiuopiamą šimtinę, kaip reprezentatyvę visumą. Ją ketinu parodyti vienoje vietoje, kaip  topografinį įvaizdį to meno pasaulio, kuris atskleidžia įvairovę ir gausą dailininkų, kuriančių Lietuvos vizualinę mozaiką. Kadangi visų kūrėjų neįmanoma parodyti, mano „Išrinktieji“ tapo simboliu, formuojančiu Lietuvos vizualinį turinį, praturtinantys individą, tautą, valstybę.

Dailininkai paprastai kuria vienumoje.  Tylumoje susiformuoja jų talentas. Charakterį jie glūdina gyvenimo verpetuose (kas aiškiai atsispindi mano sukurtuose portretuose).   Tipiškai jie matomi pavieniui savo parodų atidarymuose, knygų pristatymuose, bet itin retai pristatomi kolektyviai. Sumaniau juos sugrupuoti į segmentus, kad jie taptų labiau prieinami visuomenei.

Projektas sukuria intrigą, foną, kuriame norisi ne tik atpažinti išrinktuosius, bet ir  susipažinti  su jų individualia kūryba per žaidimą - dėlionę, iš mažų segmentų surinkti garsių šiuolaikinių dailininkų tapytus paveikslus.

Šis projektas sudaro galimybę parodos fone pravesti edukacinius užsiėmimus moksleiviams, bei praturtinti laisvalaikį, sumažinti atskirtį labiausiai socialiai pažeidžiamų grupių – seneliams, gyvenantiems socialinės globos namuose. (Dėlionės sudėtingumas gaminamas priklausomai nuo vartotojų edukuojamos grupės intelekto).

Šis projektas daugiabriaunis naratyvas. Tinkamai sudėjus segmentus, gauni vaizdą.

Mano fotografijos išieškotos, savyje įdomios. „Išrinktieji“, - tai Lietuvos meną kuriančių asmenybių mozaika,  talentų įvairovė: tapytojai, skulptoriai, grafikai, meno kritikai, dėstytojai ir profesoriai. Jie nėra išrinktieji pagal kastą ar luomą, jie nėra kokios partijos ar vyriausybės išrinktieji.

Kūryboje taikau savitus ženklus, subjektyviai interpretuoju. Pats menas yra subjektyvus, todėl į mano išrinktuosius siūlau pažvelgti subjektyviai. Kaip tapytojas neaiškina savo kūrybos proceso, taip ir aš nevedžiosiu už rankos pažodžiui aiškindama metaforas.

Projektas „Išrinktieji“: žaidybinis elementas ir pagarba kūrėjams

Žurnalistės, redaktorės ir fotomenininkės Lilijos Valatkienės nuotraukų paroda „Išrinktieji“ pripažinta neeiliniu įvykiu meno pasaulyje, - pagarbos ir padėkos Lietuvos kūrėjams išreiškimu. O edukacinė programos „Žaidimų galerija“ dalis sutraukė tiek jaunimo ir šeimų su vaikais, kiek paprastai susirenka į smagiausias metų šventes.

Menotyrininkė AUSTĖJA MIKUCKYTĖ-MATEIKIENĖ

Psichologiniai portretai

Lilija  Valatkienė iš tiesų kūrybinga ir originali autorė. Kone kiekvienas jos inicijuojamas meno įvykis sunkiai apibrėžiamas, vargiai įspraudžiamas į įprastas kategorijas ir sąvokas. Štai vasarą L. Valatkienė buvo atidariusi savo vieno paveikslo „Lietuva – struktūrinė formulė“ parodą, papildytą archyviniais dokumentais. Šį sykį L. Valatkienė menui patiesė raudoną kilimą. Ant drobės atspaustose nuotraukose – Lietuvos dailės lauko dalyvių portretai. Dar viena menininkės iniciatyvų tendencija – bendruomeniškumas. Kaskart autorės renginiai tampa tikra švente kultūros atstovams, kur užverda diskusijos, mezgasi ir tvirtėja kontaktai. Autorė taip pat visuomet apjungia vaizdo ir žodžio kalbą, kuria jų sintezę. Matyt, vienintelis tinkamas žodis, apibūdinti L. Valatkienės veiklai – nestandartas.

Parodą „Išrinktieji“ palydi, kaip pavadina menotyrininkė Evelina Januškaitė, „lietuviško meno albumas“. Tačiau jame – ne menininkų kūrinių reprodukcijos, bet patys menininkai bei menotyrininkai. Tokia pastanga itin prasminga. Ne kartą susizgribau, jog pažįstu, atpažįstu dailininko kūrybą, prisimenu jo pavardę, gal net žinau jo kūrinių pavadinimus, tačiau negaliu identifikuoti paties autoriaus išvaizdos, veido, apibūdinti jo asmenybės. Panašiai nutinka ir su dailėtyrininkų tekstais ir publikacijų autorių tapatybėmis. Nors postmodernistinio meno kūrėjai yra linkę savo darbuose kalbėti apie bendrąjį kontekstą ir jį komentuoti, jie remiasi subjektyvia nuomone, nuostatomis, refleksijomis. Todėl jų kūriniuose neišvengiamai atsispindi ir jų pačių asmenybės. Na o visas modernusis menas buvo net iš esmės paremtas subjektyvumu, intymiomis emocijomis ir pajautomis. Tad kūrėjo asmenybė ir jo kūryba turėtų būti žinomi bei suvokiami ir įtraukiami į interpretaciją kompleksiškai.

Būtent tokio integralaus principo bei nuostatos, kad „nesuvaidinta, natūrali išraiška yra pati tiesiausia portretuojamojo asmenybės išdava“ šiame projekte ir laikosi L. Valatkienė. Beveik 100 kūrėjų psichologinių portretų kataloge ir galerijoje bei jų kūriniai menininko Bartošo Polonskio videoinstaliacijoje „Įženk į paveikslą“ ir L. Valatkienės sumanytose tapybos, grafikos ir skulptūros meno kūrinių dėlionėse.  Lilijai Valatkienei jau seniai kirbėjo mintis, jog vietoje jau visiems pabodusių ikoninių kūrinių reprodukcijų, vaikai galėtų dėlioti lietuvių autorių kūrinių atvaizdus. B. Polonskio instaliacija taip pat tapo svarbiu projekto akcentu. Parodos lankytojai kviečiami virtualiai, interaktyviai pasivaikščioti po išrinktųjų kūrinius. Paspirgėti tekstilininkės Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės išsiuvinėtoje keptuvėje, pašmėžuoti šalia tapytojo Svajūno Armono tigro, užsivakuoti tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus stiklainyje, pastovėti tapytojo Lino Lianzbergio varlių lietuje, joti ant tapytojos Miglės Kosinskaitės šuns, nutūpti ant grafiko Mikalojaus Povilo Vilučio peties...

Skvarbus žvilgsnis

B. Polonskis atidarymo metu juokaudamas atsiprašė autorių, kad sugriovė jų kompozicijas. Tačiau, rimčiau kalbant, žiūrovo vieta paveiksle neretai prasminga, neatsitiktinė, turinti konotacinį krūvį. Štai, pavyzdžiui, Martyno Gaubo autoportretiniame „Konteineryje“ mes sumažinami. Pasijuntame nelaisvi kaip sovietinio režimo sistemoje. Ir kaip puikiai toks reikšmės kodavimas rezonuoja su paties autoriaus kūrybiniu credo: „Aš esu prieš meną be gilesnės idėjos.“ Kataloge po kūrėjų nuotraukomis randame trumpus pačių autorių, jų kolegų ar menotyrininkų pasisakymus. L. Valatkienė neginčytinai turi skvarbų žvilgsnį. Per kūrėjų portretus tokiu būdu atsiskleidžia ir pati autorė. Kaip įžvalgi stebėtoja ir klausytoja, akcentuojanti šypsenas ir gėrį. Dauguma citatų – autorių mintys, išsakytos nematant atrinktų nuotraukų ir nežinant, kur ir kaip šie atsakymai bus pritaikyti. Tačiau kaip puikiai surezonuoja vaizdas ir žodis! Čia, galima sakyti, panaudota kolaboracinė strategija, autorei prisiimant režisierės vaidmenį. Šmaikščią, ekspresyvią karikatūristo Vitalijaus Suchockio emociją palydi citata: „Žilė galvon...“ Tokie sutapimai negali būti atsitiktiniai. Tai – Lilijos Valatkienės gebėjimo stebėti, fiksuoti bei apibendrinti asmenybių esmę, perteikti jų dvasinius portretus rezultatas.

Štai jau atskleidžiau keletą išrinktųjų rato pavardžių. Matome, kad kūrybinių asmenybių paletė labai spalvinga. Čia sutinkame modernistus ir postmodernistus; apdovanotus, pripažintus, garsius ir mažiau žinomus; tapytojus, skulptorius, vitražistus, grafikus, tekstilininkes, menotyrininkus... Džiugu, kad gausiai pristatomos kūrėjos moterys. Projekte sumaniai panaudojamos medijos. Medijuoti modernizmo tradicija sekantys kūriniai įgyja postmodernistinio atspalvio. Ant drobės atspaustos nuotraukos tampa instaliatyvios. Dailės diskurse reprodukcijos pripažįstamos mažiau vertingomis, paveikiomis. Jose kūrinys praranda paviršiaus teikiamą estetinę ir prasminę informaciją ir, filosofo Walterio Benjamino žodžiais tariant, savo aurą. Tačiau šiame projekte autorių kūriniai, patekę į ekraną ar dėlionę, įgyja naujo kūrinio statusą. Tai net tam tikra apropriacijos apraiška. Be to, L. Valatkienė nesiima vertinti įamžintų menininkų kūrybos. Ji į pačius autorius žvelgia kaip į meno kūrinius.

Žodžių žaismas

Meno kūrėjai ir tyrinėtojai užfiksuoti įvairiomis progomis, aplinkybėmis, skirtingose aplinkose. Vieni pozuoja, kiti pagauti ir užfiksuoti akimirkoje paslapčia. Fotografijos atrinktos iš didžiulio daugybę metų kaupto archyvo. Tapytojas Aleksandras Vozbinas su šokolado plytele rankose žvelgia įdėmiu filosofišku žvilgsniu ir taria: „Individo trapumas pasaldintas ironija.“ Skulptorius Augustinas Kluoda rodo mums liežuvį ir tvirtina, jog dauguma jo kūrinių yra „tik jausmų iliustracijos trimate esperanto kalba“. Nuoširdus, atviras tapytojo Arvydo Šaltenio veidas kaip visada ragina nemeluoti. Tiesos sakymo, kalimo ir paišymo temą pratęsia M. P. Vilutis. Iš tamsaus fono išnyra tapytoja Silvija Drebickaitė ir skleidžia šypsenos šviesą. Tapytojas Saulius Rudzikas įsikanda pypkę ir leidžiasi į savęs pažinimo kelionę. Tapytoja Rūta Eidukaitytė klausosi savo muzikos, sklindančios potėpių ritmu. Akį primerkęs Julijonas Urbonas „mėgsta gluminti žmones“, kalbėdamas apie save trečiu asmeniu. Tekstilininkės Jolantos Šmidtienės instaliacija virsta dekoratyvia fotografine abstrakcija. Skulptorius Leonas Pivoriūnas sugniaužtu kumščiu išreiškia savo teisybės ieškotojo poziciją.

Kūrėjų portretai į albumą sudedami vadovaujantis intuicija, estetine pajauta, prasminėmis asociacijomis. „Meno sienoje“ kūrėjų portretai sugrupuojami, sujungiami ir padengiami dėlionės raštu. Tokia demokratiška, nehierarchizuota atranka ir jungtis tarsi kertasi su pačiu projekto pavadinimu. Tačiau L. Valatkienė, kaip su kalba, žodžiu pratusi dirbti žurnalistė ir redaktorė, tiesiog remiasi žodžių žaismu. Meno kūrėjai virto dėlionės detalėmis, buvo išrinkti ir vėl surinkti. Išrinkti į mažesnes detales ir išrinkti tapti dėlionės dalimi. Detalė, smulkmena kūrėjų portretuose atlieka svarbų prasminį ir estetinį vaidmenį. Išrinktieji tikrai turi kuo didžiuotis, yra pastebėti, įvertinti svarbiais kultūros lauko dalyviais. Tačiau šiame renginyje toli gražu nėra siekiama elitiškai atmesti, atriboti, paneigti kitus menininkus ir menotyrininkus, nepatekusius į L. Valatkienės objektyvą. Kaip teigia pati autorė, per objektyvą ji žvelgia ne objektyviai, bet subjektyviai. Štai dar vienas žavus ir prasmingas žodžių žaismas.

Menotyrininkė Austėja Mikuckytė - Mateikienė

Moteris, kuriai lemta „medžioti“ dailininkų portretus

Jei reikėtų nupiešti lietuviškąją Artemidę, medžioklės deivę, tai greičiausiai ji būtų panaši į žinomą žurnalistę, redaktorę, fotomenininkę Liliją Valatkienę. Tik jos „medžioklės“ ginklas būtų fotoaparatas, o trofėjai – lietuvių dailininkų portretai.

L. Valatkienės kolekcijoje jau daugiau kaip 200 tokių portretų, kurių didžioji dalis – parodos „Išrinktieji“ rėmuose – keliauja per Lietuvos miestus ir miestelius. Dar viena dalis menininkės darbų neseniai stabtelėjo sostinės galerijoje „Kunstkamera“ ir kartu su kitų žinomų fotomenininkų darbais blykstelėjo parodoje „Veidai“, kurią nemokamai lankyti galima visą gegužės mėnesį.

Ir mes ten buvome, ir mes ten tais truputį netikėtais ir labai tikrais L. Valatkienės „sumedžiotais“ dailininkų portretais grožėjomės! O kai atgavome žadą, sėdome ir su pačia menininke pasikalbėjome – apie portretų „medžioklės“ ypatumus, fotografavimo subtilybes ir žanrus bei visus kitus erzinančius ir malonius dalykus.

- Lilija, kodėl Jūsų portretuose – tik dailininkai ir nėra nė vieno veido iš kitų meno sričių?

- Taikliai pastebėjote – taip, aš tikrai fotografuoju tik žmones iš dailės pasaulio: grafikus, tapytojus, skulptorius, menotyrininkus... Visus, kas telpa po bendru vardikliu – dailė.

Aš jų nesirinkau, taip atsitiko natūraliai – tiesiog vieną savo gyvenimo etapą dirbau Lietuvos dailininkų sąjungoje ir iš labai arti prisiliečiau prie šios meno srities. Matydavau dailininkus įvairiuose renginiuose, pleneruose, šventėse, kuriančius savo dirbtuvėse, kasdienybėje su savo artimaisiais – jie būdavo taip arti, kad tiesiog negalėjau nefotografuoti. Juk buvau ten, kur kiti neturi galimybės būti! Taip ir pamačiau tuos veidus, kurių kiti gal ir negali pamatyti, nes jie – iš vidinio genties gyvenimo.

-Jūs ilgą laiką dirbote žurnaliste ir rašėte apie žmones. Kada ir kaip supratote, kad galite juos fotografuoti?

- Tiesą sakant, žurnalistikos studijų metu buvau pasirinkusi būtent fotografijos specializaciją. Bet taip jau atsitiko, kad po studijų fotografija pasitraukė į šoną, nes jai tiesiog neliko laiko.

 Baigusi vieną aktyvų žurnalistinio gyvenimo etapą, nuėjau į kitą, kuriame prisiminiau pirmąją savo profesiją, tą mylimąją fotografiją, paėmiau į rankas fotoaparatą ir, svarbiausia, jaučiuosi labai gerai iki šiol. Man jauku už to objektyvo pasislėpti ir „medžioti“ žmonių veidus, akimirkas, kurios yra tikrai subjektyvios. Atvirai pasakius, aš to subjektyvaus vaizdo suvokimo ir neslepiu.

- Kuo aštrus žurnalistės žvilgsnis yra kitoks nei tipinio fotografo?

- Labai sunku pasakyti, kas šiais laikais yra tipinis fotografas, nes dabar visi fotografuoja, ypač mobiliaisiais telefonais. Ir net padaro labai neblogų tokių fotografijų parodų, tačiau mėgėjams tai padaryti dažniau padeda atsitiktinumas.

Man pačiai stebėti žmogų per fotoaparato objektyvą lengviau. Taip mane išmokė senieji fotografijos meistrai – ieškoti žiūros kampo, gražaus, tvarkingo antro plano sąveikos su fotografuojamu objektu, „gaudyti“ žmogų ne vienoje situacijoje. Kas kartą aš ieškau tik tam konkrečiai fotografuojamam žmogui charakteringų bruožų ir kartais tenka peržiūrėti dešimtis, šimtus jo fotografijų, kol atrandi jo tikrą žvilgsnį, jausmą, emociją veide.

Žinote, man labai svarbu, kad mano herojus nebūtų pasislėpęs už savo kadro. O juk menininkai sėkmingai tai daro, visų pirma, slėpdamiesi už savo kūrybos!

- Galbūt įmanoma pasislėpti ir už savo fotografijos?

- Galbūt. Bet ilgai tyrinėjant tą patį žmogų, atrandant jo esminius bruožus, dažnai jam nebėra, kur slėptis – jis tampa nuogas. Tas viduje gyvenantis mažas jausmelis vis tiek prasiveržia į paviršių, o aš tik laikau fotoaparatą ir stebiu, tyrinėju. Ir žinoma, labai džiaugiuosi, kai žmogus prisipažįsta, kad jį „pagavau“ tokį, koks jis kartais ir būna – tikrą.

- Bet tikriausiai menininkui fotografuoti menininką nėra labai lengva…

- Dažniausiai aš fotografuoju per atstumą – niekada nelendu į akis, nors mano buvimą žmonės jaučia. Atstumas nesukuria žmogui streso, leidžia atsipalaiduoti, o tada ir atsiskleidžia tas tikrasis jo vidus.

Galbūt dėl to aš nemėgstu studijinės fotografijos.  Ten žmogui labai sunku atsipalaiduoti – visą laiką esi tarsi „užrakintas“, nes visą laiką reikia pozuoti ir galvoti kada pasibaigs ta kančia. Kasdienybėje dingsta visos pozos ir kaukės. Čia žmonės juda laisvai.

-Kodėl dažniausiai renkatės portreto žanrą? Galbūt jam turite ypatingų sentimentų?

- Aš fotografuoju ne tik dailininkų portretus, o ir juos fotografuoju ne tik dėl to, kad noriu pati sau turėti jų veidus. Jaučiu didelę kūrybinę prasmę juos įamžinti ir ypač tuos, kurie atstovauja vyresniąją kartą. Jiems – visada pirmenybė.

Mėgstu ir kitus žanrus, iš kurių išskirčiau fotografijos grafiką. Ją sukuriu naudodama architektūros vaizdų preciziką, industrinių peizažų fraktalų ritmiką. Nuo studijų metų išaugau su  juodai balta fotografija. Kurį laiką padirbėjau su spalvomis, bet ilgai jomis neužsižaidžiau, grįžau prie juodai balto kadro, išryškinančio esmę be vizualaus spalvinio triukšmo. Kada nors parodoje pademonstruosiu šį savo asmeninį santykį su kraštovaizdžiu.

- Ar yra dalykų, kurie Jus erzina, kai žiūrite į fotografijas?

- Tai – netvarkingas antras planas. Ten visada iš kažkur atsiranda rozečių, elektros dėžučių, priešgaisrinių balionų, stulpų, atsitiktinių žmonių, kurių neturi būti... Viso to, ko tikrai nereikia (juokiasi – red.). Taigi pati fotografuodama turiu arba išlaukti kol pasitrauks nereikalingas objektas arba rasti kitą žiūros kampą.

Dar man labai nepatinka fotografuoti vasarą, kai šėlsta žalia spalva ir lapai slepia žemės žaizdas. Savo fotografijose dėliodama nuoseklų pasakojimą noriu sukurti įtampos lauką ir stumtelėti žiūrovą keliauti ne visada paradiniais keliais.  Noriu parodyti būtį su pulsuojančia melancholija, susikaupusiu liūdesiu, sielos skausmą ir raudą, nepridengtą gamtos triumfu.

Žinoma, portretams tai netrukdo – trukdo kitiems fotografijos žanrams. Tad vasara man apskritai laikas, kai sėdžiu ir tvarkau archyvus arba rengiu parodas.

Nebent pasipila lietus ir miestas pasidabina balomis. Tada aš ieškau ir fotografuoju tai, kas jose atsispindi ir dėkoju savivaldybei už kreivus šaligatvius bei duobes, kuriose susikaupus vandeniui, išnyra įdomiausi reginiai. Tos vaizdų paieškos balose būna labai įdomios, o joms vykstant, dažnai praeiviai klausia ar toj baloj nieko nepamečiau (juokiasi – red.)

- Fiksuojate kitų veidus, o ar fotografuojate save? Ar mėgstate darytis selfius?

- Taip! Tik aš juos darau ne telefonu, o fotoaparatu įvairiuose atspindžiuose. Man patinka stiklas, vanduo, medžiagos, kuriose atsispindi atvaizdas. Tad kartais pamatau save kur nors ir nufotografuoju.

- O jei būtų galimybė leisti save įamžinti kolegai? Kam tokį darbą patikėtumėte?

- Aš galvoju, kuris fotografas galėtų „pamatyti“ mane tokią, kokia esu. Man atrodo, kad tai galėtų padaryti Ramūnas Danisevičius, Paulius Lileikis, jaučiu, kad gerai padarytų Greta Skaraitienė...

- Vadinasi, žmonės iš žiniasklaidos pasaulio.

- Būtent. Teisingai pastebėjote: žmonės iš abiejų man artimų sričių.

- Ačiū už pokalbį.