Užkalbėjimai

Dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė

Lilija Valatkienė – tarpdisciplininio meno kūrėja, dažnai savo kūryboje ir parodose išnaudojanti skirtingų medijų sąveikas bei sinestezijos elementus.

     Seniai žinoma ir pripažinta kaip fotografė, komunikacijos specialistė, labai patyrusi žurnalistė bei publicistė ne vienerius metus bando save ir kitose srityse, vaizduojamojo meno pažinime. Tapydama dažniausiai vadovaujasi emocija, gestu, impulsu, kylančiu iš pasąmonės ar inspiruotu gamtos pajautomis, garsų, kitų jutimų bei patirčių, tiek kalbant apie artefaktinę atmintį, tiek ritualus, tiek ir identiteto diktuojamas žinias bei sentimentus.

     Abstrakčiuose tapybos darbuose galime tik pajusti gamtos alsavimą, pastoviai kintančią jos teikiamą emociją, išgyvenimus. Biomorfinės asociacijos, fraktalinės struktūros, tam tikros simetrijos paieškos, tam tikras pasikartojančių formų rituališkumas įtraukia mus į kaleidoskopišką kismo, amžino judėjimo, pasikartojimo ratą, tarsi ritualą, tarsi šamaniškų užkalbėjimų poveikio lauką, lyg ir girdint tuos slėpiningus “užkalbėjimus”.

     Tai taip artima Antano Mončio švilpių skleidžiamam, prilyginamam transą sukuriančių garsų poveikiui.

     Antano Mončio švilpiai – ulbantis tėvynės ilgesys, jų ulbėjimas tiek magiškas, tiek rituališkas. Toks poveikis yra kiekvienam, atsidūrusiam parodiniame vizualikos ir garso prisodrintame aprėpties lauke.

     Lilijos Valatkienės tapybinės abstrakcijos sukuria ir tarsi vibracijos pojūtį, kas taip pat siejasi su garsiniu parodos fonu, garsas gi vibruoja...

     Patyriminės parodos visada turi ir edukacinį poveikį, žiūrovas taip gali pajusti, suprasti meninių raiškos priemonių sintezės principus, gauti daug naujos patirties ir išgyventi daug skirtingų emocijų.

     Parodoje „Užkalbėjimai“ tarpdisciplininio meno kūrėja L. Valatkienė pateikia dar vieną  savo eksperimentą, - į kelis kūrinius įveldama dirbtinį intelektą (AI). Ne vienerius metus yra diskutuojama apie dirbtinio intelekto potencialą, galintį padėti sukurti meno kūrinius, tiek vizualinio pobūdžio objektus, tiek muzikinius kūrinius. Tai labai aktuali diskusija, oponentų nuomonės skiriasi kardinaliai. Vieni liaupsina galimybes, kiti kategoriškai atskiria autentiškus meno kūrinius ir vaizdus, sukurtus AI pagalba. Mano nuomone takoskyra yra tikrai labai ryški ir didelė. AI dar tik “mokymosi” stadijoje, o ir tobulėjant turi būti įvardijama be jokių užuolankų kaip visai atskira raiškos sritis.

     Lilija Valatkienė šioje parodoje eksperimentuodama, specialiai pateikia kelis AI sukurtus vizualus pagal savo nutapytus paveikslus. Ir tampa akivaizdu, kad kol kas tai dar labai netobulas, bejausmis, diskutuotinas instrumentas, tesugebantis perskaityti menininko sukurtus originalus ir vykdantis pažodines komandas. Bet kas gi žino kaip bus toliau, nes dirbtinis intelektas sparčiai „mokosi“ iš mūsų pačių sukurtų algoritmų.

     Dabar turime progos pasidomėti Lilijos tapybos, fotografijos užkalbėjimais ir garsų magija...

Patyriminė paroda, atskleidžianti santykį su kitais kūrėjais

Jeigu tikėsite termino apibrėžimu, tai užkalbėjimai − yra maginės formulės (sakytinės arba rašytinės), kuriomis užkalbėtojas siekia paveikti kitą asmenį arba mitinę būtybę, gyvūną, augalą, gamtos reiškinį. Aš savo užkalbėjimo formulę kūriau drobėse ir fotografijose, apdorodama regimosios tikrovės medžiagą.

Klausydamasi įvairios muzikos, kurdama paveikslus apčiuopiau labai svarbų santykį su kito menininko kūryba.  Neplanuotas impulsas ištiko kuriant „Užkalbėjimus“. Mano vizualioje kalboje patirsite jausmo užuominas. Be įvairių muzikos kūrinių, inspiravusių mano tapybą (juos atrasite nuskenavę QR kodą po paveikslu), išgirsite „atvirą pokalbį“ su menininku, garsiuoju žemaičiu iš Paryžiaus Antanu Mončiu. Tiksliau, - klausantis jo švilpių, kurių garsai lyg nesuyrančios pirmapradės prasmės forma, atvedė mane prie pelkės. Mitologijoje  pelkė yra įgavusi neigiamą prasmę. Man pelkė įspūdingai graži, paslaptingesnė už jūrą, krioklį ar upę. Čia gimstanti gyvybė užtikrintai skelbia apie save, aplinkai meta iššūkį pirmiausia garsais. Tai geriausia vieta užkalbėjimams. Žengti gilyn į ją trukdo mūsų baimė ir susiformavę stereotipai.

Grįžkime prie A. Mončio švilpių. Žinau, kad daugeliui jie tampa netikėtu atradimu šio menininko kūryboje. Jo molinių švilpių universalumą patyriau ne tik muziejaus ekspozicijoje, bet ir virtualioje erdvėje iš visų pusių apžiūrėdama ir klausydamasi kiekvieno įstabaus molinuko garsą. Tokiais unikaliais garsais gali džiuginti tik magiškoji pelkė! Švilpių garsai įkvėpė kūrybai ir jauną kompozitorių Martyną Liudžių. Jis sukūrė muziką, kuri skambės per visą parodos „Užkalbėjimai“ laiką iki paskutinės dienos. Ši muzika ir man tapo netikėtu atradimu ir patvirtino taisyklę, kad tą pačią prasmę suvokiame ir reflektuojame visi labai skirtingai.

Pabaigai palikome intrigą – du paveikslus, kuriuos pagal Lilijos Valatkienės tapybą ir Martyno Liudžiaus muziką sukūrė dirbtinis intelektas.

Žiūrėkite, klausykite, mėgaukitės ir duokite sau visišką interpretacijos laisvę.